Kvepėti žmonės norėjo dar Romos laikais
Pati kvepalų atsiradimo pradžia nėra žinoma, tačiau archyvų duomenys rodo, kad į kvepalus panašiomis medžiagomis buvo naudojamasi jau senovės Romos imperijoje. Jomis galėjo mėgautis tik turtingiausi romėnai. Tais laikais nebuvo laikomasi tinkamų higienos sąlygų, būdavo labai sunku įsigyti prausimosi priemonių.
Tada atsirado pirmosios pirtys, kuriomis naudojosi turtingi romėnai. Vergai jose masažuodavo turtuolius, jų odą ištrindavo alyvuogių aliejumi. Taip nusitrindavo visi nešvarumai. Pirtys buvo lankomos vieną kartą per savaitę ar net kartą per dvi savaites. Kadangi klimatas buvo šiltas, oda labai greitai vėl tapdavo nešvari, prakaituodavo ir skleisdavo nemalonų kvapą.
Žmonės pradėjo sukti galvą, kaip ilgiau išlaikyti švaros pojūtį. Atsirado protingų vergų, kurie sugalvojo, kad į alyvuogių aliejų galima primesti įvairių žiedų, stiebų, šaknelių, kad po kiek laiko toks aliejus įgautų tam tikrą aromatą. Taip būtų įmanoma ilgiau mėgautis švara. Ko gero, tai buvo pirmosios kvepalų kūrimo užuomazgos.
Iki šiol nežinoma senųjų kvepalų gamybos paslaptis
Kai tarp Europos ir Azijos užsimezgė prekybiniai ryšiai r į senąjį žemyną buvo gabenama arbata, kava ir kitos rytietiškos prekės, pats didžiausias atvežamas stebuklas buvo kvepalai – labai stipraus, ilgai išliekančio kvapo skysčiai.
Renesanso laikais Europos aukštuomenė iš viso nesimaudė. Esama duomenų, kad Ispanijos karalienė Kastilijos Izabelė per visą savo gyvenimą maudėsi tik du kartus – pirmą kartą ją apiprausė iš karto po gimimo, antrą – kai ištekėjo. Taip pat yra žinoma keletas faktų apie Napoleono mylimąją Žozefiną. Grįždamas iš mūšio lauko, Napoleonas siųsdavo pasiuntinį, kuris turėdavo perduoti nurodymą Žozefinai jokiu būdu nesimaudyti, nes tais laikais buvo manoma, kad maudosi tik prostitutės. Kad tokia nepalaikytų, moteris turėjo būti nešvari ir skleisti nemalonų kvapą. Tokiomis aplinkybėmis kvepalai įgijo labai didelę reikšmę. Jais buvo galima pakvepinti save ir patalpą, todėl nesijautė nešvaraus kūno kvapo.
Anų laikų kvepalai buvo gaminami pagal visiškai kitą technologiją, pagrindas būdavo ne spiritas. Jie – tikras alchemijos stebuklas su nenuspėjamu rezultatu. Iš tikrųjų mokslininkai iki šiol neatskleidė nei šių kvepalų esmės, nei jų pagaminimo paslapčių.
Kaipgi ir kada atsirado tie tikrieji kvepalai, kuriais naudojamės dabar?
Tai atsitiko 1714 m. Vokietijoje. Turtingas vokiečių verslininkas Johannas Mullenas susirengė vesti gražiausią Vokietijos aukštuomenės merginą. Tuo metu Kelne buvo vienuolynas, kuriame gyveno smalsus ir protingas vienuolis. Jis buvo alchemikas, vienuolyno rūsiuose atlikdavęs sudėtingus cheminius eksperimentus, išradęs stebuklingąjį vandenį Aqua Mirabilis. Vienuoliui labai patiko gražioji nuotaka, ir jis šį vandenį padovanojo jai kaip vestuvinę dovaną.
Tai buvo pirmieji kvepalai, iš kurių toliau plėtojosi visa didžiulė kvepalų pramonė. Dar vienas įdomus faktas – vienuolis padovanojo stebuklingąjį vandenį, tačiau neatskleidė Aqua Mirabilis pagaminimo paslapties – formulės, ir šis pirmasis flakonėlis taip ir liko vienintelis egzempliorius. Tik mirdamas jis šią formulę, kaip paveldą, patikėjo turtingajam verslininkui Vilhelmui Mullenui.
1792 m. V. Mullenas pagal šią formulę sukūrė pirmuosius kvepalus – odekoloną ir pavadino jį „Kelno vandeniu“. Tai ir buvo pirmieji pramoniniu būdu pagaminti kvepalai.
Pati kvepalų atsiradimo pradžia nėra žinoma, tačiau archyvų duomenys rodo, kad į kvepalus panašiomis medžiagomis buvo naudojamasi jau senovės Romos imperijoje. Jomis galėjo mėgautis tik turtingiausi romėnai. Tais laikais nebuvo laikomasi tinkamų higienos sąlygų, būdavo labai sunku įsigyti prausimosi priemonių.
Tada atsirado pirmosios pirtys, kuriomis naudojosi turtingi romėnai. Vergai jose masažuodavo turtuolius, jų odą ištrindavo alyvuogių aliejumi. Taip nusitrindavo visi nešvarumai. Pirtys buvo lankomos vieną kartą per savaitę ar net kartą per dvi savaites. Kadangi klimatas buvo šiltas, oda labai greitai vėl tapdavo nešvari, prakaituodavo ir skleisdavo nemalonų kvapą.
Žmonės pradėjo sukti galvą, kaip ilgiau išlaikyti švaros pojūtį. Atsirado protingų vergų, kurie sugalvojo, kad į alyvuogių aliejų galima primesti įvairių žiedų, stiebų, šaknelių, kad po kiek laiko toks aliejus įgautų tam tikrą aromatą. Taip būtų įmanoma ilgiau mėgautis švara. Ko gero, tai buvo pirmosios kvepalų kūrimo užuomazgos.
Iki šiol nežinoma senųjų kvepalų gamybos paslaptis
Kai tarp Europos ir Azijos užsimezgė prekybiniai ryšiai r į senąjį žemyną buvo gabenama arbata, kava ir kitos rytietiškos prekės, pats didžiausias atvežamas stebuklas buvo kvepalai – labai stipraus, ilgai išliekančio kvapo skysčiai.
Renesanso laikais Europos aukštuomenė iš viso nesimaudė. Esama duomenų, kad Ispanijos karalienė Kastilijos Izabelė per visą savo gyvenimą maudėsi tik du kartus – pirmą kartą ją apiprausė iš karto po gimimo, antrą – kai ištekėjo. Taip pat yra žinoma keletas faktų apie Napoleono mylimąją Žozefiną. Grįždamas iš mūšio lauko, Napoleonas siųsdavo pasiuntinį, kuris turėdavo perduoti nurodymą Žozefinai jokiu būdu nesimaudyti, nes tais laikais buvo manoma, kad maudosi tik prostitutės. Kad tokia nepalaikytų, moteris turėjo būti nešvari ir skleisti nemalonų kvapą. Tokiomis aplinkybėmis kvepalai įgijo labai didelę reikšmę. Jais buvo galima pakvepinti save ir patalpą, todėl nesijautė nešvaraus kūno kvapo.
Anų laikų kvepalai buvo gaminami pagal visiškai kitą technologiją, pagrindas būdavo ne spiritas. Jie – tikras alchemijos stebuklas su nenuspėjamu rezultatu. Iš tikrųjų mokslininkai iki šiol neatskleidė nei šių kvepalų esmės, nei jų pagaminimo paslapčių.
Kaipgi ir kada atsirado tie tikrieji kvepalai, kuriais naudojamės dabar?
Tai atsitiko 1714 m. Vokietijoje. Turtingas vokiečių verslininkas Johannas Mullenas susirengė vesti gražiausią Vokietijos aukštuomenės merginą. Tuo metu Kelne buvo vienuolynas, kuriame gyveno smalsus ir protingas vienuolis. Jis buvo alchemikas, vienuolyno rūsiuose atlikdavęs sudėtingus cheminius eksperimentus, išradęs stebuklingąjį vandenį Aqua Mirabilis. Vienuoliui labai patiko gražioji nuotaka, ir jis šį vandenį padovanojo jai kaip vestuvinę dovaną.
Tai buvo pirmieji kvepalai, iš kurių toliau plėtojosi visa didžiulė kvepalų pramonė. Dar vienas įdomus faktas – vienuolis padovanojo stebuklingąjį vandenį, tačiau neatskleidė Aqua Mirabilis pagaminimo paslapties – formulės, ir šis pirmasis flakonėlis taip ir liko vienintelis egzempliorius. Tik mirdamas jis šią formulę, kaip paveldą, patikėjo turtingajam verslininkui Vilhelmui Mullenui.
1792 m. V. Mullenas pagal šią formulę sukūrė pirmuosius kvepalus – odekoloną ir pavadino jį „Kelno vandeniu“. Tai ir buvo pirmieji pramoniniu būdu pagaminti kvepalai.
www.sarma.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą